Gyvenimo ir sveikatingumo trukmė, kaip sumažinti atotrūkį tarp jų?

Vidutinė gyvenimo trukmė vis ilgėja ir šiais laikais gyvename ilgiau nei kada nors anksčiau. Vos prieš kelias kartas žmonės vidutiniškai gyvendavo vos iki 50 metų amžiaus. Šiandien, dėl šiuolaikinės medicinos ir geresnių gyvenimo sąlygų, vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje jau viršija 70 metų. Kai kurie žmonės sulaukia ir 100 metų, pavyzdžiui, Jeanne Calment – ilgiausiai gyvenusi asmenybė, kuri išgyveno net 122 metus. Nors ir gyvenimo trukmė prasitęsė, sveikatingumas sename amžiuje vis dar atsilieka.

Čia ir atsiranda skirtumas tarp gyvenimo ir sveikatingumo trukmės. Gyvenimo trukmė – tai bendras nugyventų metų skaičius nuo gimimo iki mirties. Tai įprastas rodiklis, kai kalbame apie ilgaamžiškumą. Tuo tarpu sveikatingumo trukmė – tai metų skaičius, kurį žmogus praleidžia būdamas sveikas, nesergantis sunkiomis ligomis ir neturintis didelių negalių. Idealiu atveju, sveikatos trukmė turėtų beveik sutapti su gyvenimo trukme, t. y. žmogus turėtų išlikti sveikas didžiąją gyvenimo dalį ir tik prieš pat mirtį patirti trumpą prastesnės sveikatos laikotarpį. Tačiau daugeliui žmonių sveikatingo amžiaus trukmė yra trumpesnė nei gyvenimo trukmė, todėl paskutiniai gyvenimo metai ar net dešimtmečiai praleidžiami kovojant su ligomis ir prarandant savarankiškumą.

Vidutiniškai žmonės paskutinius 9–12 savo gyvenimo metų praleidžia sirgdami lėtinėmis ligomis, turėdami judėjimo problemų ar susidurdami su kognityvinių funkcijų silpnėjimu. Užuot mėgavęsi gyvenimo rudeniu, senoliai kovoja su diabetu, širdies ligomis ar demencija. Šis atotrūkis tarp gyvenimo ir sveikatingumo trukmės reiškia, kad žmonės gyvena ilgiau, bet daugelį tų papildomų metų praleidžia vartodami vaistus, lankydamiesi pas gydytojus ir būdami riboto savarankiškumo.Tai kelia svarbų klausimą: jei galime prailginti gyvenimo trukmę, ar galime tuos papildomus metus praleisti kupini energijos ir sveikatos? Mokslininkai tiki, kad atsakymas slypi genetikos, gyvenimo būdo ir medicinos pažangos derinyje.

Kai kuriems žmonėms tiesiog pasisekė genetiškai. Šimtamečių žmonių moksliniai tyrimai rodo, kad daugelis jų paveldėjo genus, padedančius ilgiau išlikti sveikiems. Šie genai lemia greitą ląstelių atsistatymą ar efektyvų organizmo energijos naudojimą. Tačiau genai lemia tik apie 20–30% gyvenimo trukmės. Visa kita priklauso nuo to, kaip rūpinamės savimi patys.

Mokslo įrodymai aiškūs: mūsų kasdieniai įpročiai turi milžinišką įtaką tam, kaip sveikai senstame. Mityba, fizinis aktyvumas, miegas ir streso valdymas – visa tai yra esminiai veiksniai. Sveika mityba – vienas svarbiausių elementų. Tam tikri produktai, pavyzdžiui, uogos, riešutai, juodasis šokoladas ir žuvis, turtinga omega-3, padeda apsaugoti nuo kai kurių ligų ir sulėtina senėjimo procesą. Taip pat yra įrodymų, kad saikingesnis valgymas ar protarpinis badavimas gali padėti ląstelėms ilgiau išlikti jaunoms.

Fizinis aktyvumas – dar vienas kertinis akmuo. Nereikia ruoštis maratonui – pakanka kasdien judėti: vaikščioti, užsiimti joga ar mankštintis su lengvais svoriais. Tai stiprina raumenis, palaiko širdies sveikatą ir netgi saugo smegenų funkcijas. Lygiai taip pat svarbi ir psichinė sveikata bei socialinis aktyvumas. Žmonės, kurie palaiko socialinius ryšius, mokosi naujų dalykų ir aktyviai stimuliuoja protą, rečiau suserga demencija. Miegas ir streso valdymas – taip pat itin svarbūs. Prastas miegas ir nuolatinė įtampa paspartina senėjimą, o kokybiškas miegas, meditacija ir atsipalaidavimo technikos – priešingai, gali jį sulėtinti.

Be gyvenimo būdo, mokslininkai ieško ir medicininių būdų sumažinti atotrūkį tarp gyvenimo ir sveikatingumo trukmės. Senėjimas vyksta ląstelių lygmenyje – kai prasideda uždegiminiai procesai, kaupiasi pažeistos ląstelės, silpsta mitochondrijos. Mokslininkai kuria vaistus, vadinamus senolitikais, kurie šalina „senas“ disfunkcines ląsteles, prisidedančias prie senėjimo. Taip pat tiriami NAD+ stiprikliai, padedantys ląstelėms atsistatyti ir palaikyti energijos lygį. Kai kurie esami vaistai, pavyzdžiui, metforminas ir rapamicinas, iš pradžių skirti diabetui ar imunosupresijai, dabar testuojami dėl jų potencialo lėtinti senėjimą.

Kai kurie mokslininkai žvelgia dar toliau. Genų terapija ir epigenetinis perprogramavimas – t.y., ląstelių elgsenos koregavimas – ateityje galėtų leisti mums tiesiogiai paveikti senėjimo procesą. DNR pažaidų taisymas, jaunystę palaikančių genų aktyvavimas ir tam tikrų savybių modifikavimas gali tapti tikra revoliucija. Tačiau fizinė sveikata nėra viskas – itin svarbi ir psichinė sveikata. Todėl tyrimai koncentruojasi ir į smegenų treniravimą, medžiagas skatinančias smegenų veiklą bei ankstyvą Alzheimerio prevenciją.

Gera žinia ta, kad pažanga vyksta sparčiai. Mokslininkai, biotechnologijų įmonės ir medicinos tyrėjai kartu siekia pakeisti mūsų senėjimo suvokimą – ne tik prailginti gyvenimą, bet ir užtikrinti, kad tie papildomi metai būtų sveiki ir kokybiški. Tokios organizacijos kaip Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) jau inicijuoja programas, skirtas sveikam senėjimui skatinti ir lėtinėms ligoms užkirsti kelią dar prieš joms prasidedant.

Kol laukiam kitų mokslo proveržių, jau dabar galime daug ką nuveikti. Protingi pasirinkimai – sveika mityba, judėjimas, streso valdymas ir proto lavinimas – gali turėti milžinišką įtaką tam, kaip senstame. Tikslas – ne tik prailginti gyvenimą, bet ir pridėti papildomų sveikatingumo metų. Dėl visų šių mokslinių atradimų, ilgesnės ir sveikesnės ateities perspektyva atrodo artimesnė, nei manėme.

Milda Sakalauskaitė
Helsinkio universiteto doktorantė